Niekada nežinai, kada po nosimi pasisuks siurprizas. Šiandien su Jūrate buvom nustebinti. Kuo? Nagi pati Biblija ir teologija mus nustebino. Ta proga parašiau straipsnelį į mūsų bendruomenės puslapį apie šventuosius Kirilą ir Metodijų. Paskaitykit ir šiai dienai skirtus Rašto skaitinius, kuriuos ten rasit. Gal ir jus jie nustebins.
Be to, ką parašiau „srovėj“, dar pasidalinsiu ir tuo, kas gal kiek nustebino ar bent jau paskatino bei padrąsino.
Atsiprašau kitų – čia tik teologams… 
Via Simon Says
Karlas Barthas, Rudolfas Bultmannas ir Paul Tillich nusprendė atsipalaiduoti ir pažvejoti Ženevos ežere. Kartu jiems gera – rūko savo pypkes ir tinginiaudami šnekučiuojasi.
Karšta, todėl ima kankinti troškulys. Karlas pakyla, išlipa iš valties ir vandeniu nueina link kranto, pasiima alaus ir grįžta.
Karštis nežmoniškas, todėl kelių butelių jiems užtenka neilgam. Bartas sako Tillichui: „Na, dabar jau tavo eilė, Paul“. Tillichas pakyla, išlipa iš valties ir vandeniu nueina atsinešti dar kelių butelių.
Dabar jau karštis iš viso nebepakenčiamas, o alus vėl baigėsi. Bultmannas jau visas šlapias… ir Barthas galiausiai jam sako: „Nagi, Rudolfai, dabar tavo eilė“. Kiek sunerimęs Bultmannas atsikelia, išlipa iš valties ir neria kaip kirvis į dugną. Gerai dar, kad jis moka plaukt, tai vargais negalais vėl įsiropščia į valtį ir susigėdęs sudrimba jos gale.
Tillichas pasisuka į Bartą ir mirktelėjęs sako: „Kaip manai, gal reikėjo jam pasakyt, kur po vandeniu buvo akmenys?“
Barthas žiūrį į jį nieko nesuprasdamas ir klausia: „Kokie akmenys?“
Tik ką pasidariau valgyti, o bevalgydamas prisiminiau vieną dalyką. Kažkaip augdamas ilgą laiką galvojau, kad sviestas reikalingas sūriui prie duonos prilipdyti, o grietinė – maistui atšaldyti.
