Numirė kartą vienas vyrukas. Nuėjo į dangų ir ten šventas Petras jam iškart parodė jo celę. Jis sėdi toj celėj ir galvoja: „Valgyt norisi!“
Pasižiūri pro langą, mato – pragaras, visi stalai lūžta nuo maisto, ėda visi, kiek telpa… Ateina Petras, atneša jam batono su kefyru.Tas galvoja: „Nu, gerai. Čia gal pusryčiai tiktai, pietūs jau stipresni bus.“
Paėmė išgėrė kefyrą, suvalgė batoną… Sėdi, žiūri – pragare pietus daro, viskas lūžta ten, galvoja: „Na kada ateis tas Petras?“
Ateina Petras, atneša vėl batono su kefyru. „Gerai. Čia – pietūs. Bet jau vakarienė tai jau turėtų būti super.“
Vėl pragaran žiūri – ten vakarienė, vyno pilna, visi lėbauja.
Ateina šventas Petras, atneša vėl batono su kefyru…
Tas sako:
- Petrai, pažiūrėk. Aš nesuprantu – čia dangus ar ne dangus. Pažiūrėk – pragare va chebra linksminasi, valgo, maisto daug pas juos. Kodėl čia man batono su kefyru?..
Petras sako:
- Tu ką, nori, kad aš dėl mūsų dviejų čia balių kelčiau?
Via Vilniaus Jėzuitų gimnazija
