Simonas Kiela

Šiandien svetainės lankomumo statistikoje aptikau, kad kažkas ieškojo informacijos apie teologiją ir rado mano dienoraštį. Smagu, jei tik padėjo. Tuo pačiu, beveik prieš metus sename dienoraštyje rašiau būtent apie tai. Jei neskaitėte arba nepamenant, kad būtų paprasčiau, pateikiu informaciją vėl.

Pirmas ir antras įrašai. Vėlgi, jokių atsiprašinėjimų dėl postinamų linkų (nuoroda į Amazon.com associates). Norėjau pasidalinti viena citata iš šios Brian McLaren knygos “Kitoks krikščionis”:

Apie ką galvojame, kai mąstome apie teologiją? Prisimenam, kad Dievas yra visagalis, visur esantis, nekintantis. Mintyse iškyla analitinis planas, kur teologija suskirstyta į daugelį kitų „ologijų“: Soteriologija, (h)amartiologija , eschatologija ir t.t. Tai – operacija Dievui, mėsinėjimas. Mane stebina, kad Biblijoje tokių žodžių, planų ir padalinimų sutiksi labai retai. Jai rūpi žemiškos istorijos, o ne abstraktybės; pašėlusi poezija, o ne sterilios sistemos; asmeniški ir kontekstualizuoti laiškai, o ne amžinos, absoliučios ištarmės ir teiginiai. Dažnai susimąstydavau: „Kodėl Biblija nėra tvarkinga schema – kaip, pavyzdžiui, dažna seminarijos programa?“ Nepagalvokit, nesu prieš sistemines teologijas. Jos man primena moderniosios epochos šlovinimo objektus, ne mažiau nuostabius, nei viduramžių katedros. Iš tiesų, jas būtų galima pavadinti moderniomis koncepcinėmis katedromis. Vietoj to, kad jas pasmerkčiau, tiesiog pastebiu, kad mūsų sukurtos sisteminės teologijos pačios yra modernizmo fenomenas. Viduramžių teologams rūpėjo kitokie klausimai, kiti požiūrio kampai – lygiai, kaip ir antikiniams Biblijos rašytojams ir veikėjams. (Jau norėjau rašyti „bibliniams teologams“, bet nesu įsitikinęs, kad tokių buvo. Bent jau jie buvo ne tokie, kokius mes įsivaizduotume. Vėlgi, bandau ne kritikuoti, o stebėti.)

Iš Brian McLaren, “A New Kind of Christian” (Kitoks krikščionis), San Francisco: Jossey-Bass, 2001, 24 psl.

Įdomus reikalas, kai paravažiavau iš studijų seminarijoje (Providence Theological Seminary, Manitoba, Canada), mane kai kurie veikėjai ėmė pristatinėti kaip teologą. Prisimenu savo reakciją: “Aš – ne teologas. Aš – biblistas”. Jau seminarijoje nesižavėjau sistemine teologija. Vienus klausimus ji gal ir padėdavo atsakyti, bet užduodavo naujus. Problemų tikrai nesumažėdavo. Tuo labiau, kas sisteminėj teologijoj atrodydavo labai gražiai, pačiam Šventraštyje atrodydavo gan padrikai ir ne taip švariai. Šventraštis, tiesiog, neįsileisdavo gražiai sukurtų sistemų, bet, visgi, traukdavo Dievop…

Štai jums ir galvosūkis: Kodėl taip yra?

Šiandien gavau komentarą apie vakar rašytą postą Sisteminė teologija. Rašiau savo atsakymą, bet pamačiau, kad komentarui kiek daugokai išsiplėčiau, todėl nusprendžiau čia parašyti kaip atskirą postą. Anonimas komentavo:

Todėl, kad pasauliui suprasti reikia mokslo, objektyvumo ir meilės, o ne mitų.

mokslas ir obektyvumas dar vienas su kitu dera, bet tie su meile?.. kas, mokslo požiūriu yra meilė? tik keistas chemikalų, nervų ir elektros impulsų fenomenas…

dar klausimas: ar žmonėms nereikia mitų? pasakas visi, turbūt, skaitėm. patiko? bent man, taip. filmus žiūrim? žiūrim. kiek jų paremta tikrai įvykiais? nedaug. ne mitai?

buvo tokia iliuzija, kad mokslas ir objektyvumas… beje, kas iš viso yra objektyvumas? ar jis iš viso įmanomas? gal, bet ne tada, kai prie to prikiša ranką žmogus… taigi, buvo tokia iliuzija, kad mokslas išspręs visas žmonijos problemas. taigi, mokslo sužydėjimo laikotarpis (švietimo, industrializacijos ir mechanizacijos epocha) mums davė porą pasaulinių karų, nerealaus genocido, terorizmo ir ekologinių katastrofų dozę…

taigi, gražios žmogiškosios logikos sistemos nėra blogai, bet jos tikrai nėra adekvačios ir negali pretenduoti į objektyvumą ir absoliutą. jų reikia, bet jos nėra visagalės.

kaip matot, esu šiek tiek skeptiškas absoliutizmui… ne pačios Tiesos/Tikrovės/Realybės egzistavimu, bet mūsų sugebėjimu objektyviai, nešališkai, atitrauktai ją pažinti.