Simonas Kiela

Tęsinys. Atgal į pradžią »

Nusilpę nuo dvasinių pratimų

Paskutinės dvi nuodėmės yra dvasinio pavydo ir dvasinės tinginystės ydos. Žmonės, manantys, kad yra dvasingi, dažnai nesidžiaugia kitų dvasiniu augimu. Labiausiai jie susirūpinę, kad girtų juos. Jie lieka nepatenkinti, kad toks dėmesys išreiškiamas kitiems ir norėtų, kad kiti manytų, jog jie yra dvasiškiausi. Tai prieštarauja meilei, kuri, kaip sako Paulius, džiaugiasi gerumu.

Dvasinė tinginystė užeina iš dvasinio gyvenimo pasitraukus malonumams. Šios sielos nuvargsta nuo dvasinių pratimų, nes jie neteikia jokio džiaugsmo, ir todėl jų atsisako. Tokie žmonės pradeda pykti, nes yra pašaukti daryti tai, kas neatitinka jų poreikių. Pamažu jie nustoja domėtis Dievu, nes jį matuoja pagal save, o ne save pagal Dievą. Tokios sielos yra per silpnos, kad neštų duotą kryžių, kuris padeda mums augti – kryžių, kurį pamatome tamsioje sielos naktyje.

Tęsinys. Atgal į pradžią »

Kai sunku valdytis

Penktoji nuodėmė yra dvasinis apsirijimas. Daugelis sielų prisiriša prie pamaldaus gyvenimo dvasinių malonumų ir stengiasi kuo daugiau jų patirti. Jie peržengia susivaldymo ribą ir kone nusižudo dvasinėmis praktikomis.

Dažnai jie bando savo kūną palaužti perdėtu paklusnumu, ilgu pasninku ar skaudžiomis bausmėmis. Tačiau pastebėkite – šių bausmių autorius yra pats žmogus; jos neateina iš Dievo. Tokie žmonės vykdo tik savo valią, ir taip augina ydas užuot puoselėję dorybes.

Iš tikrųjų jie ne nuolankiai paklusta, o daro ką nori ir kiek nori. Šiuos dalykus jie daro ne Dievui, o sau, ir todėl greitai nuo jų nuvargsta. Todėl tokiems žmonėms galbūt geriausia iš viso kuriam laikui atsisakyti pamaldumo.

Iškyla problema. Kuomet iš pamaldumo jie nepatiria malonumo, jie mano, kad nieko nepasiekė. Tai – mirtina klaida, neteisingai apkaltinanti Dievą, nes iš tiesų jausmai, kuriuos patiriam iš pamaldaus gyvenimo, yra mažiausia nauda. Nematoma ir nejaučiama Dievo malonė yra kur kas didesnė. Mes jos niekada išsamiai nesugebėsime suprasti.

Galima pasakyti, kad bandydami pasigardžiuoti jausmais, tokie žmonės iš tiesų praranda savo dvasingumą, nes tikrasis dvasingumas yra ištvermė, kantrybė ir nuolankumas. Dvasinio godumo nuodėmė paragins juos perskaityti daugiau knygų ir išsakyti daugiau maldų, bet išmintingas Dievas neleis jiems patirti malonumo, nes žino, kad patenkinti šį troškimą reikštų sužadinti besaikį apetitą ir užveisti daugybę blogybių. Viešpats tokias sielas gydo tamsios nakties dykumoje.

Tęsinys. Atgal į pradžią »

Šventieji per dieną

Kada siela pradeda džiaugtis dvasinio gyvenimo privalumais ir staiga jų neberanda, ji pradeda niršti ir apkarsta. Tai – dvasinės rūstybės nuodėmė, ketvirtoji mirtina nuodėmė. Ji taip pat turi būti apvalyta tamsioje naktyje.

Kuomet pasitenkinimams ateina galas, šie žmonės labai sunerimsta ir susierzina – lygiai kaip kūdikis, kurį motina patraukia nuo savo krūties. Pats susierzinimas (kas yra natūralu) nėra nuodėmė, bet jei į jį nekreipsi dėmesio, tas susierzinimas gali tapti pavojinga yda.

Kai kurie žmonės pradeda savimi labai nepatenkinti, nes mano, kad džiaugsmas pasitraukė todėl, kad jie kažką padarė blogo ar kažko iš viso nepadarė. Jie nerims ir graušis, kad tik atgautų pasitenkinimą. Jie stengsis tapti šventaisiais per vieną dieną. Šie žmonės bandys apsispręsti dėl daugybės dalykų – kad tik būtų dvasingesni – bet kuo aukštesnis apsisprendimas, tuo žemiau jie kris.

Problema – jiems trūksta kantrybės, kurios pagalba galėtų laukti, kol Dievas duos jiems tai, ką norės duoti. Jiems privalu išmokti dvasinio romumo, kuris ateis tamsioje naktyje.