Simonas Kiela

Tęsinys, pradžia čia »

šv. Pranciškus Margaritone d’Arezzo Arezzo muziejus 1270-1285

Kaip žaibas iš giedro dangaus

Savo pagalbininkais jis paėmė brolį Maseo ir brolį Andželo, šventus vyrus. Ir išėjo jis užsidegęs aistra – kaip žaibas iš giedro dangaus, nekreipdamas dėmesio į kelią ar takelį.

Atvyko jie į kaimą, vadinamą Kanara. Ir ten šv. Pranciškus ėmė pamokslauti, pirmiausia liepęs krekždėms, kurios be perstojo čirškėjo, nutilti, kol nebaigs pamokslauti. Ir kregždės jam pakluso. Pamokslavo jis taip aistringai, kad visi to kaimo vyrai ir moterys, besiklausydami jo pamokslo ir pamatę stebuklą su kregždėmis, su didžiausiu atsidavimu norėjo palikti kaimą ir sekti paskui jį. Tačiau šv. Pranciškus jiems neleido tardamas:

– Neskubėkite ir neišeikite, nes aš jums pasakysiu, ką turite daryti, kad išgelbėtumėte savo sielas.

Ir tada jis sumąstė įkurti pasauliečių tretininkų ordiną, kad šie darbuotųsi visų žmonių išgelbėjimui.

Paukščių pulkas

Taigi, juos nuraminęs ir paraginęs atgailauti, jis išėjo ir atsidūrė šalia Kanaros ir Bevagnos. Ir su pagalbininkais tomis vietomis keliaudamas su tokiu pačiu užsidegimu, kaip ir anksčiau, šv. Pranciškus pažvelgė aukštyn ir šalia kelio pastebėjo keletą medžių, kuriuose tupėjo toks didelis įvairiausių paukščių pulkas, kokio tose apylinkėse dar niekad nebuvo matęs. Šalia tų medžių buvusioje pievoje ganėsi dar didesnis būrys paukščių. Bežiūrėdamas ir besistebėdamas tokia jų daugybe, jis pajuto Šventosios Dvasios artumą ir tarė savo bendražygiams:

– Palaukite manęs čia ant kelio. Einu pamokslauti savo broliams ir sesėms.

Ir nuėjo į pievą, kur tupėjo paukščiai. Kai tik pradėjo pamokslauti, medžiuose ilsėjęsi paukščiai taip pat nusileido prie jo ir nuščiuvę kartu su ten jau buvusiais, nors šv. Pranciškus ir vaikščiojo tarp jų daugelį paliesdamas savo abitu, įdėmiai jo klausėsi. Ir nė vienas jų nė nepajudėjo bei niekur neskrido kol šis jų nepalaimino – lygiai, kaip pasakojo brolis Jokūbas iš Masos, šventas vyras, viską girdėjęs iš brolio Maseo, tuo metu buvusio vienu iš šventojo Tėvo pagalbininkų.

Tęsinys »

Tęsinys, pradžia čia »

šv. Pranciškus Margaritone d’Arezzo Arezzo muziejus 1270-1285

Sielų derlius

Brolis Masseo nuėjo ir, kaip buvo šv. Pranciškaus liepta, perdavė žinią šv. Klarai, o po to ir broliui Silvestrui. Kai tas tik išgirdo, iš kart ėmė melstis, o kai meldėsi, iš kart gavo Dievo atsakymą.

Jis tuoj pat nuėjo pas brolį Masseo ir tarė:

– Viešpats sako, kad turi štai ką perduoti broliui Pranciškui: kad Dievas nepašaukė jo vien tik dėl jo paties, bet kad nuimtų sielų derlių bei per jį būtų išgelbėtas.

Iš ten brolis Masseo patraukė tiesiai pas šv. Klarą, kad sužinotų, kokį atsakymą iš Dievo gavo ji. O ta atsakė, kad tiek jai, tiek vienuolei, su kuria meldėsi, Dievas pasakė tą patį, kaip ir broliui Silvestrui.

Užsidegęs Dievo liepsna

Tuomet brolis Masseo pasuko pas šv. Pranciškų, kuris jį labai meiliai priėmė. Pranciškus nuplovė jo kojas ir paruošė jam valgyti. Tam pavalgius, šv. Pranciškus pasikvietė brolį Masseo pasivaikščioti miške. Ten jis priklaupė prieš brolį Masseo ir, nulenkęs galvą bei ant krūtinės sukryžiavęs rankas, jo paklausė:

– Ką Viešpats Jėzus Kristus liepė man daryti?

Brolis Masseo atsakė, kad Kristus broliui Silvestrui ir šv. Klarai su bendražyge apreiškė, kad „Jis nori, kad eitum po pasaulį ir pamokslautum žodį, nes Dievas nepašaukė rūpintis vien savo siela, bet ir kitų išganymu“.

Ir tuomet Viešpaties ranka buvo virš šv. Pranciškaus. Iš kart išgirdęs šį atsakymą ir žinodamas Kristaus valią, liepsnodamas dieviška galybe, jis atsistojo ir aistringai tarė broliui Masseo:

– Tuomet eikime, Viešpaties vardu!

Tęsinys »

Tęsinys, pradžia čia »

šv. Pranciškus Margaritone d’Arezzo Arezzo muziejus 1270-1285

Didžioji abejonės agonija

Šv. Pranciškų, nuolankųjį Kristaus tarną, dar pačioje jo atsivertimo pradžioje, bet jau subūrus daugelį bendražygių bei priėmus juos į ordiną, apėmė didžioji abejonės agonija. Jis nežinojo, ką reikėtų daryti – ar atsidėti vien tik nenutrūkstančiai maldai, ar kartais ir pamokslauti.

Pranciškus labai troško sužinoti, kuris kelias labiausiai pradžiugintų Viešpatį Jėzų Kristų. Ir, kuomet šventas nuolankumas neleido pasitikėti savimi ar savo maldomis, jis kreipėsi į kitus, kad sužinotų Dievo valią šiam reikalui.

Parodyk man, kas geriausia

Taigi, Pranciškus pasišaukė brolį Masseo ir tarė šiam:

– Brangus broli, eik pas seserį Klarą ir mano vardu paprašyk jos kartu su vienu iš dvasingesnių bendražygių melstis Dievui, kad jis malonėtų parodyti man, kas būtų geriausia – ar kartais pamokslauti, ar pasišvęsti vien tik maldai? Ir dar nueik pas brolį Silvestrą bei paprašyk jo to paties.
Tai buvo tas pats ponas Silvestras, matęs auksinį kryžių, išlindusį iš šv. Pranciškaus burnos, į aukštį siekiantį dangų, o į plotį – iki pat žemės pakraščių. O šis brolis Silvestras buvo toks pamaldus ir šventas, kad Dievas tuoj pat išpildydavo jo prašymus ir atsakydavo į maldos prašymus.

Šventoji Dvasia taip jį išugdė, kad šis tapo vertas dieviškojo bendravimo – jis dažnai kalbėdavosi su Dievu. Dėl to, šv. Pranciškus buvo labai jam atsidavęs ir labai juo pasitikėjo.

Tęsinys »