Simonas Kiela

Šiandien, kol žiūrėjom „Farenheit 9/11“, aš užmigau. Taip saldu buvo, kad vos seilės nepradėjo bėgti. Po to supratau, kad lovoj geriau, nei ant sofos ir nuėjau į miegamąjį. Zzzzzz… Bet štai jau žadina mane namiškiai. Sulėkė visi į miegamąjį ir ragina keltis – važiuosim prie jūros. O taip saldu… Bet važiuoti irgi gera idėja. Prieinu prie lango – saulutė žeme ridinėjas. Šioks toks vėjelis. Pasiimsim aitvarą – gal skris?

Ir tada vėl pasirodė mano „liga“. Nemoku aš vienas su šeima kur nors išsiruošti. Reikia ir daugiau žmonių pasikviesti…visada. Žinau, tai – geras bruožas ir t.t., bet juk manęs, kiek girdėjau, reikia ir maniškiams. Taigi, po poros skambučių be rezultatų – kas miega, kas puodus perka – atsidūrėm pajūry, prie Olando kepurės. Čia tokia aukšta kopa prie Karklės kaimelio, netoli Klaipėdos.

Nusiavėm batus, pasiraitojom kelnes ir, sudėję aitvarą, bandėm kelti jį vėjyje. Tik kad nedaug to vėjo buvo. Gal medžiai ten jį stabdo, o gal šiaip ramiau pasidarė. Žodžiu, iš viso to gavosi tik tiek, kad sušlapau kelnes, nes per mažai užraitojau, aitvarą įmečiau į purvinas jūros putas ir pamačiau nubėgančio savo šuns uodegą. Teko aitvarą atiduoti Jūratei ir vytis Bomą. Tai va koks jis. Pasivijau, bet spėjau ir suprakaituoti. Vakaris irgi bėgo paskui. Sakė, kad ir jam šuniukas svarbus. Gerai – man tai patinka.

Su Vakariu dar bridom į putojančias jūros bangas. Šiandien buvo gana audringa jūra. Prie Olando kepurės ten nėra žymėjimų, bet jaučiu, kad maudytis jau būtų draudžiama. Dugnas išmuštas duobėm. Jūra gana stipriai traukia gilyn. Tai su Vakariu giliai nebridom. Aš jį visada laikiau, nes jei būčiau paleidęs, tikrai nebeturėčiau sūnaus. Bet jam taip patiko. Gal tris kartus ėjom. Per bangas šoko tik jis. Tiksliau, aš jį kilnojau. Pats jau nesiryžau šokinėt, nes, kaip sakiau, srovės gan stiprios. Kai Vakaris išlipo į krantą, tai pats dar kiek giliau įlipęs tik užpakalį į bangą įkišdavau, bet ir tai jau „pramušdavau“ – vanduo viršum galvos risdavosi.

Išlipęs galinėjausi su šunim. Na, jis – medžiotojas. Urvinis. Tai jam svarbu kokį janotą iš olos ištraukti, o tam reikalingas tvirtas sukandimas. Bomas man parodė, kad jis – tikras urvinis. Gali paimti už pagalio, kurį jis įsikandęs, ir visą šunį pakelti bei kiek pakratyti. Laikosi kaip vantos lapas prie subinės. Šaunuolis. Po to dar pakasinėjo smėlį, ir visi patraukėm namo. Dabar jau drybso savo guolyje ir nieko neberušyja. Išsilakstė.

Tai matot, kaip man čia gerai buvo. Kartais reikia disciplinos, kad kitų nesikviesčiau. Nors ir su jais gerai, man reikia mokytis praleisti laiko ir vien tik su sava šeimyna. Sako, tai sveika.