Reikia mums Tavęs.
Nevilties šešėlyje
Tu duris atverk.
Viešpatie, ateik,
Viešpatie, ateik,
Kada suprasime,
Kad reikia mums Tavęs?
Vakar apie tai kalbėjomės. Kalbėjomės apie tai, kad dažnai puolu į neviltį, kai reikalai keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi. Šie pamąstymai buvo sužadinti perskaitytų www.alancreech.com įrašų bei komentarų jiems čia ir čia »
Lygiai taip pat atrodo, kad kai kuriems visiškai nerūpi keistis, nerūpi judėti pirmyn. Ir žinai, kad pats negali visko padaryti. Tuo labiau, taip mąstyti būtų per gerai galvoti apie save – nesu visagalis. Reikia palikti vietos Dievui veikti kitų ir mano širdyse bei keisti mus visus…palaipsniui, kaip auga žalias medelis. O Dieve, padėk mums kantriai laukti, kantriai ir ištikimai gyventi.
Bet ir vėl sunku. Sunku matyti draugą, kuris geria ne iš to šulinio, kramto keistą dvasinį maistą ir įsivaizduoja, kad tai gali būti mūsų Viešpaties maistas… Vis dėl to, kaip svarbu nepaklįsti. Juk mes vienas kitam padedam nepaklįsti, tiesa? Juk tam ir yra bendruomenė – na bent minimali, bent virtuali, bent pokalbiai, bent kritika, bent atsiliepimai, bent komentarai.
Reikia mums Jo. Reikia mums ir vienas kito.
