Tai va, šiandien vėl išsiruošėm į autoturistinę kelionę, kaip mes mėgstam. Šįkart patraukėm kiek į Pietryčius nuo Klaipėdos, netoli Skomantų piliakalnio – į Dvylių ir Dyglių kaimus bei į Pėžaičių miestelį.
Nuvažiavę į Dyglius, radom senas, visiškai apleistas evangelikų liuteronų kapinaites – kaimo iš viso neberasta, sunykęs. Likusi viena gražiai sutvarkyta sodyba, bet nefotografavom jos. Pafotografavom Aisės upelį. Ten radom žveją, kuris šiandien pagavo ten net tris upėtakius! Jaučiu, kad brakonieriavo, nes po to išvažiuodami pamatėm, kad ten – Veiviržo ichtiologinis draustinis…
Taip pat radau seną kelią, ant kurio tos gražios sodybos (taip spėju) šeimininkas išsiliejo asfaltuotą krepšinio aikštelę prie pat seno sugriuvusio tilto…
Šalia sodybos, pamiškėj, tvyro didžiulis laukas, kurio viduryje, kaip sužinojau nukulniavęs kone kilometrą, yra ginybiniai įtvirtinimai. Tiesą sakant, ten ir nusibeldėm būtent jų žiūrėti. Na ką, žiūrėti kaip ir nebuvo daug ko, bet už tai gimė įdomi teorija 
. Tie įtvirtinimai – tiesiog paprastas pylimas supiltas rusiškos “P” raidės formos. Apie 10 m. tarp šoninių kraštinių. Tą pylimą kasant, greičiausiai, susidarė ir griovys, kuris šiandien buvo pilnas vandens.
Spėju, kad tai – lietuvos partizanų “ginybiniai įtvirtinimai”. Jei stribai būtų ėję nuo pagrindinių kelių, juos būtų buvę gana paprasta išpyškint. Ta teorija kilo todėl, kad kai ieškojau informacijos apie tuos įtvirtinimus, radau, kad vienas kandidatas į 2004 m. seimą (galima paskaityti ir jo biografiją) kilęs būtent iš ten. Ar tik nebus ta graži sodyba jo? Kaip ir tiktų ta krepšinio aikštelė, nes kam prireiktų tokios aikštelės, kai aplinkui tik vienas namas?..
Na, žodžiu, buvo įdomu ten pasibastyti.
Po to dar nuvažiavom žiūrėti Pėžaičių vandens malūno, bet jo jau neberadom, tai patraukėm namo. Apskritai, jei norėtumėt pasižiūrėt mūsų šios iškylos nuotraukas, jas galėsit rasti čia. Tiesa, jei žiūrėsit vėliau, nei postinimo data, tai galit rast jau naujas nuotraukas…
na va, mes turim popiežių (mes…hm, na kaip ir – kito gi nėr 