D�iaugiuosi savo s�num. Nu fainas jis bi�as. �iandien dar�ely nupie�� pirm� pie�in�, kur� teko matyti, kuris jau primena �� bei t� – gali atskirti, k� jis pie��: saul�, policijos automobil� (�ia tiek siren� ant stogo, bet jau rat�!) ir �mones (a� manau, kad tai �mon�s apa�ioj). Pagalvojau: “Reikia �am�inti” 
Archive for Kovas, 2005
Vakaris pie�
19
Kov
Keltai ir Evangelija – II dalis
19
Kov
Tęsinys – pradžia čia »
Keltų dvasingumas – kaip jį ugdė? Reikėtų paminėti keletą išskirtinių Keltų krikščionybės bruožų. Vienas ryškiausių – bendruomeninis gyvenimas. Ne vien broliai, bet kartu ir šeimos, amatininkai, svečiai. Šiems buvo suteikiamas ypatingas, pusiau šventas statusas – taip išryškinamos svečio privilegijos.Taip pat, tarp pilkos kasdienybės, kurią gali pačiupinėti ir „kito“ pasaulio, glūdi „pamirštas viduriukas“ – netolima ateitis, gyvenimo krizės ir nesuvokta praeitis. Kuomet bažnyčia ignoruoja šią sritį, žvelgdama tik į dvasinius, tolimos ateities dalykus, žmogus į bažnyčią ateina tik tam, kad patektų į dangų, bet pirmadienį jau eina pas astrologą, burtininką ar žiniuonį, kad garantuotų sėkmingas vedybas, paskatintų laukų ir šeimos vaisingumą, užsitikrintų saugią kelionę. Šioms gyvenimo ir tikėjimo sritims keltai teikė ypatingą dėmesį.
Tai atsispindi keltų maldose, kurios padėjo žvelgti į akis neturtui, priešams, piktosioms dvasioms, gamtos išdaigoms. Šis folklorinis tikėjimas atsispindi jų maldose, giesmėse ir palaiminimuose. Jie nuolatos meldėsi. Tai buvo trumpi kasdieniniai ritualai dirbant ir gyvenant: keliantis, velkantis, užkuriant ugnį, prausiantis ar skalbiant, plaunant indus, apgaubiant ugnį vakare ir gulant.
- Šįryt užkursiu ugnį
žvelgdama į šventus dangaus angelus.
Dieve, užkurk ugnį mano širdy,
kad mylėčiau savo artimą ir priešą,
savo draugą ir kiekvieną:
belaisvį, narsų ir niekšą.
Buvo maldos ir sėjai, ir pjūčiai, ir pieno melžimui, sviesto mušimui, prieš valgį ir pavalgius, skaudant dantį, gimdant ir sulaukus viščiukų. Jie meldėsi ir medžiodami, ir keliaudami, gamindami valgį ir žvejodami. Meldėsi norėdami išgyti nuo aklumo, nuo karpų, sužeidimų, ištinus krūtims ar susirgus plaučių uždegimu. Net lopšinės buvo maldos. Melsdavosi ir prieš miegą.
- Šįvakar guluos su Dievu,
ir Dievas gula su manimi.
Šįvakar guluos su Kristum,
ir Kristus gula su manimi.
Šįvakar guluos su Dvasia,
ir Dvasia gula su manimi.
Dievas, Kristus ir Dvasia
gula su manimi.
Maldose atsispindėjo erdvės suvokimas, matėsi jų vaizduotė.
- Trise jis ant manęs,
Trise po manimi,
Trise jis čia virš manęs,
Trise jis ten viršum manęs,
Trise jis žemėj,
Trise ore,
Trise jis danguje,
Trise jis siaučia jūroje.
Keltų vienuolynai siuntė žmones, kad tie kurtų Dievo žmonių bendruomenes, tarnautų jiems visame krašte. Juos su mumis ir toliau jungia tas pats laisvės troškimas. Jie mokėjo ir moka švęsti. Ar nevertėtų ir mums kai ko iš jų pasimokyti?
Paruošta remiantis
Keltai ir Evangelija – I dalis
18
Kov
Vienas bičiulis paprašė papasakot, kaip Keltai tikėjimą nešė savo krašte ir svetur. Kadangi paruošiau gana ilgą straipsniuką – per ilgą vienam įrašui – pateiksiu jį dalimis. Štai – pirmoji.
Romėnai turėjo savo supratimą ir būdą, kaip skelbti Evangeliją. Žmonės pirmiausia turėjo būti civilizuojami, kad ją suprastų – juk „barbarų“ protiniai sugebėjimai ne kokie, galvodavo jie. Pirmiausia, jie turėjo būti kultūringi, mokėti lotyniškai, pasikrikštyti, ir tik tada prasidėdavo mokymas. Neveltui misija į Airiją buvo vertinama kaip, geriausiu atveju, didelė utopija, o blogiausiu – nesąmonė.Keliaudamas po Europą, Patrikas susidūrė su Rytų ir Vakarų Bažnyčios (tada ji dar buvo vieninga) vienuolynais. Romos imperatoriui Konstantinui „legalizavus“ krikščionybę, pamažu ji ėmė imti viršų valstybės valdyme. Rezultatas – nominalizmas, tradicinė krikščionybė, pakeitusi gyvą, asmeniškai praktikuojamą tikėjimą. Tai matydami, ištikimieji krikščionys ėmė trauktis į dykumą ir priimti įžadus, kurie prieštaravo pagrindinėms pasaulio blogybėms: pinigams, palaidam gyvenimui ir valdžios troškimui (neturtas, skaistybė ir paklusnumas).
Sugrįžęs į Airiją, Patrikas taip pat pradėjo kurti vienuolynus, bet iš esmės kitokius. Keltų vienuolijas greičiau apjungė judėjimas ir misija, o ne organizacija. Juose buvo daugiau paprastų pasauliečių, nei dvasininkų. Kurdami aplinką bei šlovindami, kurdami giesmes bei maldas, keltai daugiau vadovaudavosi vaizduote, nei intelektu.
Visas jų dvasingumas formavosi arčiau gamtos. Melsdavosi ir šlovindavo pajūry, ant uolų, pučiant uraganiniams vėjams ir lyjant lietui. Save jie suvokė kaip dalį kūrinijos, nesitraukė nuo jos, nesistengė jos pavergti. Tai negalėjo neįtakoti ir jų meno. Skirtingai nuo Romos Bažnyčios, kuri pabrėžė Dievo „kitoniškumą“, transcendenciją, rodančią, kaip jis pranoksta savo kūrinius, Keltams Dievas buvo artimas, jie matė jo apvaizdą, matė kaip jis jais rūpinasi.
Santykiuose su pasauliu, Rytuose vienuolynai rėmėsi askeze, kūrėsi nuošaliose vietose, traukėsi iš pasaulio. Keltų vienuolijos būrėsi, iš pažiūros, taip pat nuošaliose vietovėse, salose, bet taip atrodyti gali tik mums, kurie nesupranta to senovinio pasaulio. Kelionės žeme būdavo labai sunkios ir lėtos – nebuvo gerų kelių, judėdavo tik arklio greitumu. Gerokai efektyvesnės ir greitesnės buvo kelionės jūra. Taigi, šie keltų vienuolynai kūrėsi pačiose karščiausiose kryžkelėse – jūrų kryžkelėse. Jų tikslas buvo ne užsidaryti nuo pasaulio, o veržtis, skverbtis į jį. Gelbėti sielas buvo jų užsibrėžtas tikslas.
Kaip atrodė termon – keltų vienuolynas ir jo teritorija? Tai buvo šventa vieta, alternatyvus gyvenimas be prievartos, todėl vienuolyną supo siena – ne kad atskirtu pasaulį, paiktų jį už sienų. Šeldreikas, kurdamas knygą Gyvenimas tarp pasaulių, užrašė šiuos žodžius:
- Šis kompleksas, dar vadinamas termon, turėjęs būti vieta, kurioje nėra vietos jokiai agresijai. Prievartos čia taikyti nebuvo galima niekam… Vienuolynai buvo dangaus laukimo vietos, kur skaldymo, prievartos ir blogio jėgoms nebuvo vietos. Laukiniai žvėrys tapdavo naminiais, o gamta prižiūrima. Dievo suteiktos privilegijos, kuriomis Adomas ir Ieva naudojosi Edeno sode, ir kurias prarado nupuldami, vėl sugrįžo žmonėms. Šio alternatyvaus pasaulio gyvenimas virė šioje saugioje vietoje.
Pažintis su vienuolynų prasidėdavo nuo durininko namų – pasaulietis tarnautojas. Toliau matydavai katedrą ir keletą koplyčių, tarnaujančių kaip atskiros erdvės skirtingiems dalykams vykti vienu metu. Vienas galėjo šūkauti iš džiaugsmo, o kitas susikaupti tylioje maldoje. Apvalus bokštas, vienas ar daugiau aukštų akmeninių kryžių, kapinės, šulinys, abato (vienuolyno vyresniojo) namai, svečių namai, daug celių, skirtų vienam ar dviems žmonėms, virtuvė ir valgykla, skriptoriumas (kur buvo kopijuojami rankraščiai), biblioteka, dirbtuvės, dirbama žemė ir ganyklos. Čia žmonės gyveno kartu – kartu ugdė dvasingumą, čia pat matydami bent keletą tikėjimo pavyzdžių realiame gyvenime, meldėsi vieni už kitus, vieni kitiems padėjo nuimti derlių – mažiau individualizmo.
Svečių namai buvo šiek tiek atokiau. Tai buvo vieta tarp pasaulių. Juos keltai įrengdavo gražiausioje vienuolyno vietoje. Tampa aišku, kokios buvo intencijos – svetingumas.
Bus daugiau…
Paruošta remiantis
