Tik vakar pabaigiau skaityti Brian D. McLareno knygą Kitoks krikščionis. Jos gale, 158-159 psl. radau nuostabią citatą. Norėjau su jumis ja pasidalinti. Na, tiesiog, pataikyta į 10-tuką:
Na, jei jau prakalbom apie mano komentarus Biblijos tema… Galėčiau tik pasakyti, kad yra bent keletas būdų, kaip „nužudyti“ Bibliją. Galima jai padaryti skrodimą, ją išanalizuoti, paversti ją tiesiog abstrakcija. Galima būtų skaityti nusenusias jos istorijas ir nudriskusią poeziją, ir iš jų ištraukti gražias abstraktybes, sterilius teiginius bei aštrius principus. (Belieka tik stebėtis, kodėl Dievas tiesiog nepateikė abstrakčios sistemos, o surašė istorijas ir poeziją!) Galima būtų išbraukyti visus jausmingus žodžius, pašalinti paradoksus, daugiaprasmius išsireiškimus bei įdomius trimačius žmones. Rezultate būtų gražūs moraliniai pamokymai, paprastos dvimatės sistemos bei plokščia bei nuobodi proza, skambanti kaip civilinis kodeksas arba instrukcija, kaip surinkti dviratį. Galiausiai, Biblija išnyks, prapuls, o liks vien tik taip trokštos sisteminės teologijos nuosėdos, kurių nuo pat pradžių ir siekėme.
Arba, jei nori, Bibliją gali pradėti žudyti ją demitologizuodami. Gali ją skaityti lyg būtum inžinierius ir išbraukti viską, kas netinka moderniam, vakarietiškam, redukcionistiam suvokimui. Teologinės taksidermijos pasėkoje lieka užmarinuotas pavyzdys, tuščias kiaukutas, tigro iškamša.
Gerai, kad yra ir trečia alternatyva – Bibliją skaityti nepamirštant, kad ji – senovinių kūrinių rinkinys, gimusi tarp žmonių, kurie tikėjo, jog tiesą geriausia perteigti istorijos bei žmogiško kūno meno pagalba, o ne abstrakcijų, plano ar moralizacijų pavidalu. Tokiu būdu Biblijos rašytojus atpalaiduojame nuo prievolės prisitaikyti prie modernių lūkesčių. Vietoj to, prisijungiam prie jų suvokdami savo dalią būti „angelais ir demonais, supančiotais mėsa“ (atrodo, Mertonas kažką panašaus yra rašęs) ir tai, kad mūsų pusantro kilogramo sveriančios smegenys niekada nesutalpins kviečio grūdo ar smilties stebuklo, tuo labiau visatos Kūrėjo!
Pasak Biblijos, žmogus gyvas ne vien sistemomis, abstrakcijomis ar principais, bet ir istorijomis, poezija, patarlėmis ir paslaptimi. Ir nuostabiausia yra tai, kad vietoj moralizmo pančių, kuriuos reikėtų uždėti kitų istorijų dalyviams (nereikėtų pamiršti, kaip kitiems primetama Vakarų civilizacijos istorija), Biblija mus kviečia dalyvauti joje surašytoje istorijoje – mylinčio Kūrėjo istorijoje, kuriai jis davė nuostabią ir žavią pradžią, ir kurią, nepaisant daugybės mūsų klaidų, gražiai užbaigs. Gyvendami šia istorija, rasime ir kitų istorijų keliauninkus. Jie susidomės mūsų istorija, kurioje, jei teisingai ją suprantame, yra pakankamai vietos ir jiems, ir jų istorijoms.
