Simonas Kiela

Gera šiandien diena. Na, prasidėjo ne labai kaip. Į bažnyčią atvažiavau pats pirmas ir beveik pusvalandį vienas dėliojau aparatūrą, kabinau kryžių ir t.t., kai paprastai tai darydavom trise ar net keturiese. Kažkaip užmiegojo mano draugai.

Na, bet nieko. Viską kompensavo tai, kad per pamaldas nereikėjo nei pamokslauti, kas pastaruoju metu jau tapo norma, nei pamaldų vesti per daug. Tiesa, skaičiau Raštą (apie Gerąjį Ganytoją), dalinau Komuniją, meldžiausi. Tai – faina, nes jaučiausi ne vien žiūrovas, bet ir dalyvis. Maži gyvenimo džiaugsmai .

Po to su viena anglikonų šeima (šiuo metu jie ateina į mūsų, laisviukų pamaldas) ir menonitu, prijaučiančiu vienuoliškoms idėjoms ėjau pietauti į Bambolos picerijoj. Kalbėjomės – nagi, teologai susėdom – apie Kevino studijuojamas Kunigų knygoje minimas aukas ir kaip jos atspindi Jėzaus auką. Na, ir šiaip draugiškai pasikalbėjom – nieko ypatingo.

Grįžęs namo dar gavau nedidelį kugelio (mmm, skanumėlis) gabalėlį, nes mano šeimyna buvo tik ką jį išsikepusi (jie nebuvo pamaldose, nes Jūratė ne baisiai gerai jautėsi). Po to kiek pasikalbėjom, aš dar paštą paskaičiau.

Na, o vakare ėjau lošti kašio. Oi, kaip seniai nesportavau. Geras daiktas – gal ir pripratins mane chebra sekmadieniais pamėtyti ir pabėgioti. Sako, senatvėj gali praversti – išeiti į gerą. Reikia tikėtis, bet šiandien tai jau nieko ypatingo nebegaliu padaryti. Dar subeldžiau savo mintis formalumo klausimu „Neformalų“ bloge. Jei norit, galit pasiskaityt, jei ką.

Tai va, o dabar, jaučiu, jau eisiu pagulinėti ir pasiilsėti. Rytoj pulsiu vėl taisyti studentų darbų. Įdomus užsiėmimas, bet reikalauja daug dėmesio. Va ir atsiskleidžia mano tinginystė. Na, bet gelbsti tai, kad neretai būna įdomu, o svarbiausia – tos studijos jau duoda vaisius.

Gera diena papuolė .