Mane įkvepia vienas įdomus žmogelis, kurio mintis galima pasiskaityti angliškai čia »
Ir vėl keletas grynuolių iš Mertono pastebėjimų (iš paskutiniojo jo knygos „Vidinė patirtis“ skyriaus). < ...> Panašu, kad tai nėra tokia jau nauja idėja. Skaitykit…
Vienas iš svarbiausių dalykų, gimstančių kontempliatyvaus gyvenimo „pasaulyje“ srityje, yra besikuriančios mažos grupelės žmonių, gyvenančių visais aspektais kaip juos supantys pasauliečiai, išskyrus tai, kad visą save jie skiria Dievui, dirba ir atsideda neturtui remdamiesi į kontempliacini centrą. Toks yra „Mažesniųjų Jėzaus brolių“ gyvenimas, tipiškiausia dvidešimtojo amžiaus naujovių kontempliatyvaus gyvenimo srityje. Mažesnieji broliai, tiesiogine to žodžio prasme, nekuria religinio ordino. Nedėvi ir juos skiriančio abito, negyvena uždaruose vienuolynuose. Nors kai kurie iš jų ir yra kunigai, jie formaliai nepraktikuoja apaštališkos tarnystės ištikimųjų tarpe, neturi parapijų ar misijų. Tiek kunigai, tiek broliai dėvi paprastus civilius drabužius ir dirba įprastinėse darbovietėse, fabrikuose ar ūkiuose – lygiai ten pat, kur ir neturtingi žmonės, kurių tarpe jie gyvena. Jie stengiasi sekti Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo paprastas, iš aplinkinių neišsiskiriantis, darbininkas, gyvenęs mažame Galilėjos miestelyje.
…Charles de Foucauld pasekėjai neturi specialiai jiems skirtos pastoracinės užduoties. Su aplinkiniais jie nebando ginčytis, nebando jų įtikinti ar atversti, nebando ir pataisyti jų gyvenimo. Jie tiesiog siekia būti tarp jų, dalintis savo gyvenimu, savo neturtu, savo kentėjimais, savomis problemomis, savais idealais. Tačiau su jais būti jie siekia ypatingu būdu. Būdami Kristaus kūno nariais jie yra Kristus. O kur jie yra, yra ir Kristus. O kur jis yra, jis veikia. Taigi, jų artumas, jų buvimas yra aktyvus, dinamiškas. Tai – užmaišytas raugas.
Šakės, jei tai jūsų nepadrąsino, kad esate ne vieni, vėl perskaitykit šiuos žodžius. Man atrodo, kad ta pati Šventoji Dvasia, kuri veikė de Faucauld ir šių „novatorių“ brolių bei seserų gyvenime, vėl įkvepia mus judėti panašia kryptimi. Tikriausiai daugeliui esančių tuometinėje Katalikų Bažnyčioje visa tai atrodė kvailai, kaip tai gali atrodyti keista ar kvaila ar neteisinga ir daugeliui esančių šių dienų bažnyčioje. Man rodos, šiandien galim tai išplėsti iki tų ribų, kuriose renkamės ar esame pašaukti gyventi – ar tai būtų išskirtinai neturtėlių rajonuose, ar ne. Tiesiog – šalia žmonių bendra to žodžio prasme. Gyventi kaip žmonėms tarp žmonių. Ne gyventi atsiskyrus nuo žmonių, bet su jais, būti vienu iš jų – gyventi mieste < ...>, būti darbininkais, privačiais ar valstybės tarnautojais, galbūt net ūkininkais ar kaimiečiais; galbūt grafikos dizaineriais tarp didelės firmos sienų ar padavėjomis kavinėje. Sąrašą galima būtų tęsti be galo. < ...> Gyventi, būti Kristumi pasaulyje. Tai – mūsų pašaukimas. Tiesiog, tai – mūsų gyvenimas. Kai vis labiau ir labiau šliejamės prie Kristaus, jis gyvena mumyse ir per mus. Jis ir jo Karalystė dar plačiau pripildo pasaulį.
.
kartais meldžiuosi į pagalbą pasitelkdamas airių jezuitų projektą 