ATNAUJINTA: Matyt, ne aš vienas apie tai mąstau. Va ir specialistai apie tai rašo…
Vakar su žmona kalbėjomės…
Reklama – bjaurus daiktas, ir jo yra daug. Ypač prieš Kalėdas. Kartais juokingos, kartais gražiai padarytos, bet jų esmė – įpiršti man tai, ko man nereikia. Ir reklama remiasi beveik visa man žinoma rinkos ekonomika. Visi stengiasi prastumti savo produktą, visi nori parodyti, kad jų produktas yra geresnis, nei konkurento. Ir tikrai visi, kurie reklamuojasi, bando parodyti, kad jų produktas išspręs kažkurią mano gyvenimo problemą…
Seniausias Evangelijos pagal Joną fragmentas, užrašytas maždaug 125-150 m.
Deja, bažnyčia čia beveik niekuo nesiskiria nuo pasaulio sistemos… Evangelija (Geroji žinia, Geroji naujiena!) stumiama lyg kojinės, lyg skalbimo mašinos, saldainiai ar DVD grotuvai… Krikščionys, lyg agentai, eina nuo durų prie durų, bando įkišti lankstinukų, skrajučių, bando eiti į televiziją ir savo „produktą“ prastūminėti ten, bando kalbinti praeivius, bando iš jų imti interviu vien todėl, kad taip juos užkalbintų, lanko evangelizacijos seminarus, kad sužinotų, kokių klausimų tokie žmonės dažniausiai klausia ir bando išmokti standartinius atsakymus, kaip išgelbėti sielas…
Noriu kai ką išpažinti – aš irgi ten buvau, alus ir midus per barzdą man varvėjo, o pilvas grojo maršus taip, kad teko bėgti į tualetą, nes labai pykino, jei jau kalbėti metaforomis…
31 Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. (Lk 6)
O kaip aš norėčiau, kad su manim elgtųsi? Jei imčiau ieškoti kokios nors prekės, norėčiau, kad nereikėtų ilgai ieškoti – ji būtų man prieinama. Hm, tai veda mane prie minties – gal greičiau prie klausimo: „Kaip bažnyčia galėtų laikyti Evangeliją (Gerąją naujieną!) taip, kad ji prieinama visiems, kurie tik ieško, o ne brukti ją per jėgą?“
Eiti ir skelbti? Taip, apie tai kalba Biblija. Tik dabar, vėlgi, reikia nepamiršti konteksto. Kada buvo ištarti, užrašyti šie žodžiai? Kiek tuomet aplinkui buvo bažnyčių? Kiek krikščionių? „Eikite iki pat žemės pakraščių“. Tas dar nėra padaryta, bet Evangelija jau tikrai yra pasiekiama Lietuvos didmiesčiuose tiems, kurie jos ieško… Ar būtina priešprieša: “Arba eini skelbti, brukti, kišti, pardavinėti, arba tu – ne krikščionis”? Ar galima ja dalintis neperšant? Tiesiog, būti savimi? Tiesiog, kalbėtis apie tai, kas svarbu man pačiam arba/ir mano pašnekovui: draugui, bendradarbiui, kaimynui?
Vėlgi, klausimas: „Bet ar ieškantis ryšio su Dievu žmogus ras mūsų bažnyčias, spindinčias kaip žiburiai, apie kuriuos kalbėjo Jėzus? Kaip jis jas ras?“ Nevožk žiburio indu ir neslėpk po lova. Šviesa skirta apšvietimui. Ji traukia ieškantį šviesos jau už kelių kilometrų. Prisimink vaikystėje skaitytas pasakas.
Vienareikšmiško atsakymo, programos, technikos, turbūt, nerasiu – o ir nesiekiu to. Siekiu tik paskatinti skaitytoją susimąstyti – ar galima naudotis šiuolaikinės reklamos metodais skelbiant Evangeliją?
