Doug Pagitt dienoraštyje autorius rašo apie savo ruošiamą naują knygą apie pamokslavimą. Viena iš minčių, kurią jis dalinasi yra ta, kad vietoj to, kad pamokslautume apie bibliją, leistume jai pačiai kalbėti, priimtume ją į savo ratą ir klausytumėmės jos. Anglų kalboje yra ir niekatroji giminė, kuri naudojama visiems ar beveik visiems negyviems daiktams. Į tą sąrašą, paprastai, įtraukta ir biblija. Tačiau, kadangi ji yra personifikuojama, t.y. jai suteikiamos žmogaus savybės, ji kviečiama kalbėti, Doug nori į bibliją kreiptis kaip į “ją”, t.y. kaip į moterį.
Anglakalbiams tai sukelia problemų. Dėl daugelio priežasčių. Vienos priežastys geresnės, nei kitos. Pozityvus pavyzdys: biblija nėra tokia jau vienalytė. Ją rašė daugybė autorių. Galbūt, tuomet, į ją reikėtų kreiptis “jie”? Bet didžiausias susirūpinimas yra tai, kad pasirenkama moteriška lytis, o ne vyriška. Angliškai, netgi Šventoji Dvasia vadinama “jis”. Argumentas? Todėl, kad Dievas pasirenka apsireikšti priimdamas vyrišką pavidalą.
Iš dalies, šios nuomonės šalininkai yra teisūs: Jėzus buvo vyras, apie savo Tėvą jis kalba taip pat kaip apie vyrą. Kai kalba eina apie Guodėją, jis taip pat įvardijamas per vyrišką giminę (jei žiūrėtume graikų kalbą, kuria ir buvo parašytas Naujasis Testamentas – biblijos antroji dalis, parašyta jau po Kristaus gimimo).
Tačiau yra ir kita pusė. Pradžios knygoje (pirmoji biblijos knyga, kalbanti apie visas pradžias, tame tarpe ir apie visatos ir pasaulio sukūrimą, tame tarpe ir žmonių sukūrimą. Autorius rašo:
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. (Pradžios 1)
Taip pat, Jėzus save palygina su višta… Nejaugi tada Jėzų reikėtų piešti su sparnais ir snapu bei, kalbant angliškai, sakyti “it” (niekatrosios giminės įvardis)? Ar graikų kalba teisingiausia? O gal hebrajų ar aramėjų (Senojo Testamento kalbos)? Gal anglų teisingiausia – juk lietuviškai apie Šventąją Dvasią kalbame naudodami moterišką giminę? Ar visuomet Dievas pasirenka tobulas priemones savo apreiškimui? Juk dažnai jis apsireiškia per pačius silpniausius! Kodėl turėtų būti kitaip ir kalbos atveju?
Ką manot?
