Simonas Kiela

Taigi, jau esu Hesston, Kansas, USA. Tik vakar atvykau. Ūūū – ilga kelionė buvo. Diena tęsėsi 28 val., iš kurių per kelis kartus pavyko numigti max 4 valandas. Taigi, trumpai apie kelionę.
Vilniaus oro uoste pasinaudojau nemokamo interneto paslaugom ir parsisiunčiau laiškų. Malonu, kai tai galima padaryti nemokamai. Tiesa, bevielio tinklo neradau, bet buvo galima laukimo salėje prisijungti laidu. Amsterdame servisas ne toks geras – čia už tą malonumą jau reikia mokėti (€10/dienai).
Į Amsterdamą atskridau normaliai, netgi nusnūdau, bet leidžiantis vėl (kaip ir praėjusį kartą, kai leidausi Vilniuje) dėl slėgių pasikeitimo labai skaudėjo dešinį antakį. Tai skausmas ir pažadino. Atrodė, kad kas adatą ten varytų. Bet nieko – maždaug minutę paskaudėjo, o dabar tai tik truputį maudžia – gyvensiu.
Čia sėdėjau ir ruošiausi konferencijai. Žodžiu, turiningai leidau laiką, ruošiausi skristi į Memphi, TS.
Memfyje taip ir neteko pabūti. Atšaukė tą reisą. Ateinu lipti į lėktuvą, o jie man ir sako: „Lėktuvas neskris. Eik į kasą ir gauk naują laipinimo bilietą.“ Nu, galvoju, viskas – nejaugi neteks man pabūti toj konferencijoj, dėl kurios, iš esmės, ir skrendu. Ką gali žinoti, kada bus kitas reisas. Žodžiu, stoviu eilėj ir meldžiuosi, o ten dar žmonių iš kitų atidėtų reisų. Bent jau vienas buvo atšauktas į Bombėjų. Prie viso to, dar ir kiti žmonės lenda – jų reisas už pusvalandžio… Prastovėjau kokias 45 minutes, kol eilė atėjo. Tikėjausi blogiau, bet gavosi tikrai ne taip jau blogai. Pakeitė mano kelionės detales – skridau ne per Memfį, o per Mineapolį. Dabar galvoju: „Ką reikės daryt – taigi manęs Memfyje žadėjo laukti žmogus, kad kartu skristume į Wichitą? Pirmyn į komunikacijų centrą. 15 minučių – €3. Krapštau piniginę. Randu €1,90. Dėstau situaciją. Sako, ne labai ką galiu padėt – tokios jau kainos. Pasiūlė amerikoniukais pinigais susimokėti. Liuks, tų užteko – turėjau centų. Per penkioliką minučių subeldžiau laiškelį Del‘ui, kuris tvarkė visus mano kelionės reikalus. Dar neteisingai surašiau kelionės detales, bet jie gudrūs – išsiaiškino. Žodžiu, išlipu iš lėktuvo Memfyje, o ten ir stovi tas žmogelis – Scott Siemens, laukia manęs. Žodžiu, sugebėjo susisiekti su juo Delas, ir tas pakeitė savo kelionės detales. Žodžiu, buvo malonu, kad taip svetingai priima.
Tiesa, kai skridau per Atlantą – šalia sėdėjo tokia vengrė su maža dukryte. Kalba užsimezgė todėl, kad atspėjau jos tautybę. Skaitė knygelę vaikišką, tai pagal tai, kad rašyba priminė estų, atspėjau. Žodžiu, jos vyras – širdies chirurgas, studijuojantis Ročesteryje (netoli Mineapolio), o ji grįžta aplankius tėvus. Žodžiu, pasikalbant ir kelionė buvo kiek trumpesnė.
Na, o į Wichitą atskridom trim valandom vėliau, nei priklausė. Buvau jau tikrai pavargęs. Net ir ne lėktuve, atrodė, kad skrendu per oro duobes. Žodžiu, jau pavažiavo stogas. Tai automobily jau lūžinėt pradėjau. „Namie“ buvau apie 23 val., kas yra 15 val. mūsų laiku.
Naktį miegojau nekaip. 6 val. ryte jau pabudau ir nebeužmigau. Tai vietoj to, kad kankinčiausi, nusprendžiau parašyti.
Pietavau kiniečių restorane “Jackie Chan” . Labai skanu. Tiesa, maistas ne visai kinietiškas, o, kaip jie sako, American Chinese , bet man labai patiko. Paragavau Wassabi – ojei, nevalgykit niekad. Kvapas man priminė krienus, kurių nekenčiu, bet kad jau užsidėjau, tai valgiau. Kaip davė aštrumas į nosį. Žodžiu, tas daiktas nepatiko.
Nu va, vėl pradedu lūžti. Gal reikės kokį pusvalandį numigti. Namie, kaip tik, jau vakaras. Bijau, kad persiorientuoti laike gali būti sunkiau, nei maniau…
Kai bus įdomesnių naujienų, vėl parašysiu.