Simonas Kiela

Hesston, Kansas, USA

2004-10-29 Kasdienybė, Kelionės

Taigi, jau esu Hesston, Kansas, USA. Tik vakar atvykau. Ūūū – ilga kelionė buvo. Diena tęsėsi 28 val., iš kurių per kelis kartus pavyko numigti max 4 valandas. Taigi, trumpai apie kelionę.
Vilniaus oro uoste pasinaudojau nemokamo interneto paslaugom ir parsisiunčiau laiškų. Malonu, kai tai galima padaryti nemokamai. Tiesa, bevielio tinklo neradau, bet buvo galima laukimo salėje prisijungti laidu. Amsterdame servisas ne toks geras – čia už tą malonumą jau reikia mokėti (€10/dienai).
Į Amsterdamą atskridau normaliai, netgi nusnūdau, bet leidžiantis vėl (kaip ir praėjusį kartą, kai leidausi Vilniuje) dėl slėgių pasikeitimo labai skaudėjo dešinį antakį. Tai skausmas ir pažadino. Atrodė, kad kas adatą ten varytų. Bet nieko – maždaug minutę paskaudėjo, o dabar tai tik truputį maudžia – gyvensiu.
Čia sėdėjau ir ruošiausi konferencijai. Žodžiu, turiningai leidau laiką, ruošiausi skristi į Memphi, TS.
Memfyje taip ir neteko pabūti. Atšaukė tą reisą. Ateinu lipti į lėktuvą, o jie man ir sako: „Lėktuvas neskris. Eik į kasą ir gauk naują laipinimo bilietą.“ Nu, galvoju, viskas – nejaugi neteks man pabūti toj konferencijoj, dėl kurios, iš esmės, ir skrendu. Ką gali žinoti, kada bus kitas reisas. Žodžiu, stoviu eilėj ir meldžiuosi, o ten dar žmonių iš kitų atidėtų reisų. Bent jau vienas buvo atšauktas į Bombėjų. Prie viso to, dar ir kiti žmonės lenda – jų reisas už pusvalandžio… Prastovėjau kokias 45 minutes, kol eilė atėjo. Tikėjausi blogiau, bet gavosi tikrai ne taip jau blogai. Pakeitė mano kelionės detales – skridau ne per Memfį, o per Mineapolį. Dabar galvoju: „Ką reikės daryt – taigi manęs Memfyje žadėjo laukti žmogus, kad kartu skristume į Wichitą? Pirmyn į komunikacijų centrą. 15 minučių – €3. Krapštau piniginę. Randu €1,90. Dėstau situaciją. Sako, ne labai ką galiu padėt – tokios jau kainos. Pasiūlė amerikoniukais pinigais susimokėti. Liuks, tų užteko – turėjau centų. Per penkioliką minučių subeldžiau laiškelį Del‘ui, kuris tvarkė visus mano kelionės reikalus. Dar neteisingai surašiau kelionės detales, bet jie gudrūs – išsiaiškino. Žodžiu, išlipu iš lėktuvo Memfyje, o ten ir stovi tas žmogelis – Scott Siemens, laukia manęs. Žodžiu, sugebėjo susisiekti su juo Delas, ir tas pakeitė savo kelionės detales. Žodžiu, buvo malonu, kad taip svetingai priima.
Tiesa, kai skridau per Atlantą – šalia sėdėjo tokia vengrė su maža dukryte. Kalba užsimezgė todėl, kad atspėjau jos tautybę. Skaitė knygelę vaikišką, tai pagal tai, kad rašyba priminė estų, atspėjau. Žodžiu, jos vyras – širdies chirurgas, studijuojantis Ročesteryje (netoli Mineapolio), o ji grįžta aplankius tėvus. Žodžiu, pasikalbant ir kelionė buvo kiek trumpesnė.
Na, o į Wichitą atskridom trim valandom vėliau, nei priklausė. Buvau jau tikrai pavargęs. Net ir ne lėktuve, atrodė, kad skrendu per oro duobes. Žodžiu, jau pavažiavo stogas. Tai automobily jau lūžinėt pradėjau. „Namie“ buvau apie 23 val., kas yra 15 val. mūsų laiku.
Naktį miegojau nekaip. 6 val. ryte jau pabudau ir nebeužmigau. Tai vietoj to, kad kankinčiausi, nusprendžiau parašyti.
Pietavau kiniečių restorane “Jackie Chan” . Labai skanu. Tiesa, maistas ne visai kinietiškas, o, kaip jie sako, American Chinese , bet man labai patiko. Paragavau Wassabi – ojei, nevalgykit niekad. Kvapas man priminė krienus, kurių nekenčiu, bet kad jau užsidėjau, tai valgiau. Kaip davė aštrumas į nosį. Žodžiu, tas daiktas nepatiko.
Nu va, vėl pradedu lūžti. Gal reikės kokį pusvalandį numigti. Namie, kaip tik, jau vakaras. Bijau, kad persiorientuoti laike gali būti sunkiau, nei maniau…
Kai bus įdomesnių naujienų, vėl parašysiu.

Gera žmona

2004-10-24 Kasdienybė, Teologija

Pirmiausia, pastebėjimas, kad mano rašymo tendencijos ima ryškėti: maždaug kas savaitę ir po keletą įrašų apie tą dieną. Šiandien populiaru bandyti analizuoti situaciją (jei seimo rinkimai 2004 dar nespėjo išblėsti iš mūsų minčių), todėl bandau spėti, kad sekmadieniai mano patyrimą tikrai formuoja.
Pastaruoju metu tenka daug kalbėtis su Jūrate (skaitytojui, kuris nežino: ji – mano mylima žmona) ir, nežiūrint mano trūkumų ir silpnybių, rasti daug jos paramos. Ji tikrai žino, kaip jautiesi, kai vienas ar du sakiniai gali sujaukti keletą dienų, o vienas kitas geras žodis būti nepamainoma parama. Kitą vertus, kam dabar lengva ir kam čia žadėta žemė plaukianti pienu ir medumi. Apaštalas Paulius, rašydamas laišką bendražygiui Timotiejui (2 Tim 2,3-13 – atsiprašau už ilgą citatą), byloja tokius žodžius:

³ Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys.
⁴ Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų
jį pašaukusiam tarnybon. ⁵ Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei
nebus grūmęsis pagal taisykles. ⁶ Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam
pasiimti vaisių. ⁷ Suprask, ką sakau: Viešpats tau duos išmanymą apie visus
dalykus.

⁸ Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, ⁹ dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam lyg piktadariui. Bet Dievo žodis nesurakinamas! ¹⁰ Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove. ¹¹ Štai tikras žodis:

Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime.
¹² Jei ištversime, su juo ir karaliausime.
Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės,
¹³ bet jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas,
nes savęs jis negali išsiginti.

Esu tikrai Jam dėkingas už tokią žmoną.

Tikėjimas vėjo verpetuose

2004-10-13 Kelionės, Teologija

Atrodo, kad teks pabūvoti šitoj konferencijoj. Tikrai – unikali galimybė.

• Jau tiek laiko domiuosi kultūros ir bažnyčios santikio tema.
• Kalba eina apie anabaptistų kontekstą, o laisviukai (mūsų laisvųjų krikščionių bažnyčios) kilo būtent iš jų.

• todėl vertybės yra labai panašios.
• todėl bus galima atnaujinti jau esamus kontaktus ir atrasti naujų.

Taigi, nuo spalio 28 iki maždaug lapkričio 9-12 dienos manęs Lietuvoje galite ir nerasti.

Konferencija vyks Hesston’o mieste, netoli Wichita, Kansas. Ten jau esu buvęs prieš tris metus, kuomet kartu su Jūrate (kartu buvo ir labai mažiukas Vakaris), buvom pakviesti kalbėti brolių menonitų (tokia bažnyčia) konferencijoje apie pasaulio misijas. Nuotraukoj – mūsų šeima Hesstone.

We suck…

2004-10-05 Gyvenimas kartu, Teologija

Merginos iš mūsų bažnyčios galvojo, kaip studentus pakviesti į Alfa kursą, kai aš vienam laiške (neieškojęs) radau tokią nuotrauką. Tai – marškinėliai, kuriuos pardavinėjo vienoje praėjusių metų konferencijoje (Roundtable for Global Emerging Church).
Ar jums tai neprimena ap. Pauliaus žodžių: “…Būdamas silpnas, esu galingas” (2 Kor 12,10) ir jo užrašytus Jėzaus žodžius: “Mano galybė tampa tobula silpnume” (2 Kor 12,9)?
Beje, angliškai neskaitantiems – čia parašyta:

Mes žiopliukai…
Neturim per daug ko pasiūlyt…
Ne ką tenežinom…
Mes – tik saujelė žmonių mažame kambaryje,
bandom daugiau sužinoti apie Dievą…

Prisijunkit ir pabandysim atrasti kartu…

Dievo apsireiškimai

2004-10-04 Senovinė ateitis, Teologija

Doug Pagitt dienoraštyje autorius rašo apie savo ruošiamą naują knygą apie pamokslavimą. Viena iš minčių, kurią jis dalinasi yra ta, kad vietoj to, kad pamokslautume apie bibliją, leistume jai pačiai kalbėti, priimtume ją į savo ratą ir klausytumėmės jos. Anglų kalboje yra ir niekatroji giminė, kuri naudojama visiems ar beveik visiems negyviems daiktams. Į tą sąrašą, paprastai, įtraukta ir biblija. Tačiau, kadangi ji yra personifikuojama, t.y. jai suteikiamos žmogaus savybės, ji kviečiama kalbėti, Doug nori į bibliją kreiptis kaip į “ją”, t.y. kaip į moterį.
Anglakalbiams tai sukelia problemų. Dėl daugelio priežasčių. Vienos priežastys geresnės, nei kitos. Pozityvus pavyzdys: biblija nėra tokia jau vienalytė. Ją rašė daugybė autorių. Galbūt, tuomet, į ją reikėtų kreiptis “jie”? Bet didžiausias susirūpinimas yra tai, kad pasirenkama moteriška lytis, o ne vyriška. Angliškai, netgi Šventoji Dvasia vadinama “jis”. Argumentas? Todėl, kad Dievas pasirenka apsireikšti priimdamas vyrišką pavidalą.
Iš dalies, šios nuomonės šalininkai yra teisūs: Jėzus buvo vyras, apie savo Tėvą jis kalba taip pat kaip apie vyrą. Kai kalba eina apie Guodėją, jis taip pat įvardijamas per vyrišką giminę (jei žiūrėtume graikų kalbą, kuria ir buvo parašytas Naujasis Testamentas – biblijos antroji dalis, parašyta jau po Kristaus gimimo).
Tačiau yra ir kita pusė. Pradžios knygoje (pirmoji biblijos knyga, kalbanti apie visas pradžias, tame tarpe ir apie visatos ir pasaulio sukūrimą, tame tarpe ir žmonių sukūrimą. Autorius rašo:

²⁷ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. (Pradžios 1)

Taip pat, Jėzus save palygina su višta… Nejaugi tada Jėzų reikėtų piešti su sparnais ir snapu bei, kalbant angliškai, sakyti “it” (niekatrosios giminės įvardis)? Ar graikų kalba teisingiausia? O gal hebrajų ar aramėjų (Senojo Testamento kalbos)? Gal anglų teisingiausia – juk lietuviškai apie Šventąją Dvasią kalbame naudodami moterišką giminę? Ar visuomet Dievas pasirenka tobulas priemones savo apreiškimui? Juk dažnai jis apsireiškia per pačius silpniausius! Kodėl turėtų būti kitaip ir kalbos atveju?
Ką manot?

Gelmės – Gilūs Jėzaus vandenys

2004-10-03 Gyvenimas kartu, Senovinė ateitis, Teologija

Praėjusį sekmadienį Klaipėdos LKB vyko pirmasis “gelmių” serijos ineraktyvaus šlovinimo vakaras. Susirinko apie 20 žmonių, iš kurių pusė buvo iš LCC. Viskas prasidėjo jau vėlokai, 19:30 val. Taigi, lauke jau buvo sutemę. Salę apšvietė tik melsva LCD projektoriaus, poros halogeninių žibintų ir žvakių šviesa. Besirenkančius šlovintojus pasitiko švelnūs ošiančios jūros ir banginių klyksnių garsai.
Vakaro pradžioje, vos žvilgtelėję į maldos stotis, susirinkome žemesnėje salės erdvėje, kur ant ekrano švietėme stočių planą. Vakaro kuratorius (Simonas) ramiu balsu – toliau grojo švelnūs garsai – nupasakojo vakaro planą ir paragino susitikti su Dievu. Po instrukcijų sugiedojome giesmę lietuviškai ir angliškai (turėjom svečių iš Vokietijos, Baltarusijos, Latvijos ir net Tailando!) ir patraukėme prie stočių. Buvo patarpta prie kiekvienos iš jų praleisti min 5 minutes. Prabėgti pro jas – joks ne tikslas. Vieniems tai užtruko maždaug tiek, kiti prie jų praleido gerokai ilgiau.
Maždaug 20:45 sugrįžome į žemutinę erdvę, kur toliau giedojome keletą angliškų ir lietuviškų giesmių. Prie gitarų prisidėjo ir akordeonas – buvo labai gražu.
Asmeniškai man reikšmingiausia buvo kriauklių stotis, kur mąstėme apie savo dvasinę kelionę, prisiminėme krikšto vandenis. Negalėjau nenusišypsoti prisiminęs, kaip užsimoviau kiek ankštokus Steve Klassen’o šortus, kai bridau krikštui į ežerą kažkur netoli Šiaulių. Buvo tikrai reikšminga ir linksma diena.
Tokius interaktyvaus šlovinimo vakarus rengsime ir toliau – kiekvieną pirmą mėnesio sekmdienį. Šių vakarų širdis: apmąstymo malda, judesys, visų jausmų stimuliacija (klausa, rega, lytėjimas, uoslė ir skonis), kūryba ir giesmė – į Dievo gelmęs įtraukiantis šlovinimas…

Reparacijos už okupaciją

2004-10-01 Kasdienybė, pasijuokim

Ne, nu malačiai Rusijos valdžioj sėdi? Jų nuomone, Lietuva Rusijai už jos okupaciją yra skolinga 3,06 mlrd. . Perkelkim tai į kasdieninę kalbą. Raimondas davė Artūrui į liulį ir iš jo atėmė 6 litus. Kol jis lupo Artūrą, išplyšo Raimondo marškinių saga. Raimondas nusprendė paduoti Artūrą į teismą ir padengti išplyšusios sagos nuostolius – 50 centų…
Gal proporcijos ir netinka, nes “Lietuva Sovietų Sąjungos okupacijos žalą įvertino 80 mlrd. litų”, bet situaciją pagaunat?
Nežinau, ar ponas Landzbergis toks jau paranojikas, kai sako, kad Rusija taip paprastai nepripažins savo klaidų ir jas vėl kartos. Užtenka ir jos žaidimų su Čečėnija, kurios tautą sėkmingai naikina. Gal čečėnai ir ne angeliukai, bet Rusijos politika tikrai nuosekli…
Geras anekdotas, kurį pasakojo ar tik ne Šyfrinas, rusų komikas. Sako:
“Įdomi tauta tie suomiai: šalis kaip ir nieko, bet pamėgink tu su kuo nors asmeniškai pasišnekėti. Pas mus viskas atvirkščiai…”