Paskutinis įrašas
2010-03-11 Gera naujiena, Gera naujiena, Gyvenimas kartu, Teologija
… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos
Trispalvė Gedimino kalne – R. Jurgaičio nuotrauka
Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…
Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:
Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.
Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.
Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).
Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.
Vienas demokratinių visuomenių pasiekimų yra religijos laisvė – susitarimas gerbti kitaip mąstantį, kitaip tikintį žmogų, leisti jam laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Mums lietuviams – gerai, venkime perdėtų apibendrinimų – man ši laisvė pirmiausia kontrastuoja su sovietinėmis religijos represijomis, marksistiniais šūkiais apie opiumą liaudžiai, trėmimais ir žudymais.
Ir visgi, nors ir gyvenu, noriu tikėti, demokratinėje visuomenėje, dažnai išgirstu tai, kas nesiderina su šia laisve.
Facebook’as gerai atspindi visuomenės veidą. Vadinkite mane paranojiku, bet kartais jaučiuosi, lyg religijos laisvė, kuriai priskirčiau ir laisvę būti ateistu, bandoma prilyginti laisvei nuo religijos. Jaučiuosi, lyg norima grįžti prie visuomenės, kur žmogaus laisvė laisvai išpažinti savo tikėjimą turėtų būti apribota, kur žmogus savo tikėjimą galėtų išpažinti tik slaptoje, tik užsidarius nuo viešosios akies.
Suvokiu, kad rašau apie du dalykus – apie tikėjimo laisvę ir Lietuvos laisvę, Lietuvos nepriklausomybę. Galbūt, derėtų jiems skirti du atskirus įrašus, bet man jie taip susiję.
Tvirtai tikiu, kad mano Dievas yra laisvės Dievas. Jis dovanoja žmonėms laisvę. Jis kviečia valgyti vaisius nuo bet kurio medžio (išskyrus tą, kuris atneša nelaisvę, mirtį). Jis išvaduoja žmogų nuo bet kokios priespaudos. Jis išvaduoja žmogų iš nuodėmės pančių. Jis dovanoja laisvę atsakingai elgtis, laisvai planuoti ir kurti savo ateitį. Mano Dievas pašaukė Mozę iš vergystės išvesti Izraelį. Jis iš tremties parvedė savo tautą. Jis veikia pasaulyje ir kreipia visuomenes, kad žmogus nustotų spausti žmogų, kad nustotų rišti priklausomybės virvę. Mano Dievas yra laisvės Dievas.
Mano Dievas yra tas pats, kuris žmogui tikrai dovanoja laisvę. Jis netgi dovanoja laisvę rinktis gyvenimą arba mirtį. Jis leidžia, kad žmogus atsisuktų į Jį veidu arba atsuktų nugarą. Mano Dievas yra laisvės Dievas. Iki skausmo. Mano Dievas dovanojo Lietuvai laisvę – laisvę rinktis… Gyvenimą arba mirtį. Aš esu lietuvis. Kurį kelią rinksiuosi aš?
Kiti įrašai
2009-12-31 Gera naujiena, Išmintis, Malda, Teologija
Bėga paskutinės metų valandos. Greitai skaičiuosime: „dešimt, devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki, keturi, trys, du vienas! Laimingų Naujųjų!“ ir bučiuosime draugus, artimuosius ir pačius artimiausius. Visi bent mažiausiu smegenų vingiu apžvelgsime praėjusius ir dėsime viltis į ateinančius metus. Ką jie žada?
Vieniems naujieji atneš tuos pačius nusivylimus (valdžia, ekonomine padėtimi), kitiems – nauja viltis: „O gal kažkas bus kitaip, gal bus geriau…“ Visgi, turbūt, esu optimistas, nes linkstu prie antrųjų.
Kad ir ta ekonomika. Žiūriu į praėjusį pakilimą ir verkt norisi, kad nesugebėjau pasitenkinti alga, kuri tikrai lenkė dabartinę. Juokas pro ašaras. Gal tikrai ta krizė mums naudinga? Bet netgi ne tai labiausiai džiugina, nors kai tokius dalykus pastebiu, džiaugiuosi.
Labiausiai šiais metais perspektyvą keičia Kalėdos (o juk jos ateina kiekvienais metais!). Šiemet užgimstantis Kūdikėlis, jo atėjimo, prisiminimo apie Įsikūnijimo stebuklą bangos ne kartą skalavo minčių krantus.
Laimime ne tuomet, kai už plaukų laikome nukirstą prieš galvą. Laimime, kai atpažįstame savo silpnumą ir išdrįstame prašyti pagalbos. Mažumo teologija. Pamąstai ir šypteli.
Ką gali šis gimstantis Vaikelis? Ar tikrai tikiu, kad Jis ką nors gali pakeisti? Draugams linkėdamas rašiau:
Pasaulyje tiek daug nuostabių dalykų ir tiek daug tamsos, kuri juos iškreipia. Nejaugi nenorime, kad Kas Nors juos pakeistų, atpirktų, išgrynintų?
Tada puoli kviestis Dievą, kad Jis sugrįžtų su jėga ir galybę, kad atjotų ant žirgo ir „patiestų priešus po mūsų kojomis“ ir atsitokėji – juk tos tamsos tiek daug mano širdyje! Ir supranti, kad pats gulėtum tarp lavonų. O Viešpats vėl ir vėl sugrįžta kaip Vaikelis. Turbūt toks Jo kelias – per mažumą, per silpnumą.
Kai kažkas paklausė, ko noriu Jėzaus paprašyti kitiems metams, pasakiau, kad kitais metais noriu iš tiesų Jį pamilti. Beveik kas vakarą to prašau ir kaskart vis labiau suprantu, kad būtent tai man yra svarbiausia. Juk jei mylėsiu, tai bus perkeista mano širdis, o ji – mano kūno šeimininkė. Ji liepia keltis ir gultis, džiaugtis ir liūdėti, girti ir keikti, vogti ir dalintis.
Nebandau čia mokyti, nes pačiam dar reikia tai išmokti. Išties, rašau lyg bandydamas prisiminti – viskas lyg ant liežuvio galo sukasi, lyg ranka pasiekiama, bet kaip per sapną vis atitolsta, ir vis bėgi, vejiesi…
Džiūgauki, Žeme! Mums gimė Išganytojas!
Laimingų jums Naujųjų, mielieji.
2009-11-08 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
„Pantokrator“ rožančius – keltiškas kryžius, agatas, medvilninė virvelė
Prieš porą dienų „gimė“ dar pora rožantėlių. Po to, kai užsisakiau kryželių iš JAV, pagaliau vėl galiu verti ir rišti. Nuotraukoje matote rožantėlį, kurį pavadinau „Pantokrator“, nes
Jame [Jėzuje] sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.
Iš laiško kolosiečiams, I skyrius, XVI eilutė
Visa sukurta per Jį ir Jam. Tiesiog agato karoliukai labai priminė planetas. Labai gražus akmuo tas agatas. Toks matinis, paėmus į ranką vėsus, sunkokas. Kai Jūratė pamatė, iš karto jį ir pasisavino. Na, o man kas beliko daryti? Tik pasidžiaugti.
Tą patį vakarą surišau dar vieną – šv. Patriko, misionieriaus ir evangelisto „žalioje saloje“ rožantėlį. Tiesa, nebeprisimenu, koks čia akmuo. Gal kas priminsit?
Šv. Patriko rožančius
Priemonės rožančiams
2009-10-26 Kasdienybė, Suaugusiųjų žaidimai, Web
Mindaugo Matučio nuotrauka – visos teisės saugomos ir priklauso vien tik jam!
Šiandien – ypatinga diena… Tik niekaip nesuprantu, kuo. Reikalas tas, kad man Google Calendar priminė, jog šiandien – sekluma.lt gimtadienis! Liuks – proga švęsti. Taigi, pradėjau ieškoti, kada parašiau pirmąjį sekluma.lt įrašą, bet atsekti nesugebėjau, nes kelis kartus migravau svetainę, ir seniausių įrašų net neišsaugojau.
Seniausias įrašas buvo įdėtas dar į blogger.com fermoje gyvenusį tinklaraštį. Kiek suprantu, tuomet dar net nebuvo įmanoma rašliavos komentuoti, nes viename įraše užsimenu, kad pasitvarkiau šabloną ir tokią funkciją įdiegiau. 
Ot laikai buvo! Taigi, pirmojo įrašo neliko – beje, rašyti pradėjau angliškai ir tik vėliau persijungiau į gimtąją kalbą – nes blogger.com profilis (paskyra) rodo, jog jį registravau 2001 m. (!!!) birželio mėnesį.
Vėliau mane galima buvo skaityti vienos bažnyčios subdomene (k i e l a s . l k b . l t), bet vėliau nusipirkau ir savąjį sekluma.lt (2007-06-13 – tad irgi netinka), kurį mielai priglaudė brangus draugas Karolis Pocius. Beje, jis irgi pradėjo rašyti angliškai ir tik vėliau persijungė į gimtąją (pasivijo ir aplenkė Ameriką!).
Tai va, net ir nežinau, kodėl spalio 26 d. yra sekluma.lt gimtadienis, bet taip jau yra. Tinklaraštis priima dovanas ir bučinius bei yra labai dėkingas, kad jo nepamirštate, apsilankote, o ypač už tai, kad komentuojate, nes tinklaraštis be komentarų – kaip automobilis be degalų.
2009-09-28 Fotografija, Kelionės, Web
Kad jau toks metų laikas, kai aplink daugybė visokiausių gražių spalvų, kai nelyja tenka sėst ant dviračio ar į auto ir maut KUR NORS. Va tik su tuo KUR NORS netoli tenuminsi. Čia jau reikia pagalbos. Tai va ir ieškom visi. Ta proga nusprendžiau pagerinti kai kurių svetainių google reitingus ir palinkinti į juos. Dabar mintyse dvi tokios svetainės kirba galvoj, bet sąrašą tęskim komentaruose:
Pastarąjį užskaitau todėl, kad yra nuotraukų ir yra aprašymas. Be abejonės, yra ir kitų gerų. Tai va, mieli skaitytojai, tęskite gerą tradiciją ir dėkite nuorodas komentaruose, o gal ir virusą užkurkite – rašykite apie tai savo tinklaraščiuose.
Pastaba. Ieškojau aš ieškojau tinkamos iliustracijos, bet atsirado darbų, ir patingėjau pabaigti ieškoti. Yra kaip yra.
2009-08-27 Kasdienybė, Teologija, Vertimai, pasijuokim
15. Mano mėgstamiausias alkoholinis gėrimas yra alus. Vynas, viskis ir brendis taip pat skanu, tačiau visgi labiausiai mėgstu alų. Jo užtenka ilgesniam laikui, kad neapkauštum, nei geriant kažką stipriau. Pienas man taip pat patinka, bet čia kalbam apie alkoholį.
16. Šalia pagrindinio darbo dar esu vertėjas. Didžiausias projektas buvo Richard Foster [Ričard Foster], Celebration of Discipline. Lietuviškas pavadinimas – „Dvasinės pratybos | gyvenimo džiaugsmui“. Šiaip ji labiau skirta protestantams, bet tiktų ir katalikams. Ji padeda praplėsti akiratį, kitaip pažvelgti į kitų pakraipų krikščionis.
17. Anksčiau daug daugiau rašydavau į tinklaraštį. Pastoracinė tarnystė turėjo savų privalumų – kur kas daugiau skaitydavau, ir tinklaraštis būdavo proga pasidalinti mintimis. O ir laiko, galbūt, turėdavau daugiau. Dabar rašau mažiau, bet ir gyvenu ramiau (bent kartais taip atrodo). Tiesą sakant, svarbiems dalykams laiko visuomet atsiranda. Gal reikėtų mažiau žiūrėti serialų – tokių kaip Criminal Minds, Fringe, Bones, NCIS, CSI. Tiesą sakant, vasarą tikrai mažiau žiūrėjau, bet ir tinklaraštyje pasirodydavau nedaug. Ką čia sėdėsi prie kompo, kai už lango saulė šviečia! Nemažai jos buvo šiemet. Esu dėkingas.
18. Kartą, būdamas maždaug trejų, kai viešėjau pas močiutę, kažkas iš jos kaimynių manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. „Kunigėliu,“ – atsakiau. Aišku, aš dar norėjau būti laivo kapitonu, kosmonautu ir vairuotoju, bet vis tiek…
19. Nors ir esu katalikas, nesu įsitikinęs, kad teisinga krikštyti kūdikius. Taip, suprantu argumentus, bet jie manęs neįtikina (tenka pasikliauti nuolankumu). Jei Bažnyčia būtų demokratija (gink Dieve), balsuočiau prieš privalomą dvasininkų celibatą.
20. Jau rašydamas šiuos 25 dalykus apie save Facebook’e buvau sumąstęs juos sudėti ir čia. Toks ir buvo tas 20 dalykas apie mane. Sąrašas kiek ilgokas. Čia ir padarysime pertraukėlę.
2009-07-27 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…
Be abejonės, yra. Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.
Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.
Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.
Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.
Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.
Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.
Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
2009-07-25 Gyvenimas kartu, Kultūra
Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.
Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!
Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).
Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:
Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.
Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.
Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.
Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.
Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.
Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:
Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/
Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.
Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.
2009-07-22 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Koralinis keliauninko rožančius
Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)
Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!
Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.
Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.
Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.
Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.
Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)
2009-07-20 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais
Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.
Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?
Džiaugiuosi, kad to paklausėte. Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:
Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.
Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.
Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).
Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)
Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“
